Erdvė kartu augti meilėje ir bendrystėje
Man patinka stebėti, kaip žmonės šoka – poros, pavieniai asmenys, vaikai. Man patinka šokti! Tai mano būdas išreikšti save, savo emocijas ir smagiai praleisti laiką. Kai esu šokių aikštelėje, pastebiu, kad kai kurie žmonės šoka panašiu ritmu kaip ir aš, todėl lengviau užmegzti akių kontaktą arba ilgesnį ar trumpesnį fizinį kontaktą. Kiti juda taip, tarsi šoktų pagal visiškai kitokią muziką. Jie tai jaučia savaip, o tai suprantama ir natūralu.
Šokančiai porai svarbu susiderinti, bendrauti be žodžių, santūriais, tik šokėjams žinomais gestais. Lengvas rankos judesio pakeitimas partneriui nurodo kitą judesį, kiekvienas gestas turi prasmę ir reikšmę. Jei partnerio ženklai aiškūs, žiūrovai tampa gražaus pasirodymo liudininkais. Jei partneris jaučiasi pasimetęs, nesupranta savo partnerės, stebėtojams tai bus akivaizdu kaip sklandumo ir harmonijos nebuvimas.
Maršalas B. Rosenbergas šakalą apibūdina sekančiai:
Šakalas yra plėšrūnas, kuris gyvena tam, kad būtų teisus. Jo kalboje gausu vertinimų, kritikos, palyginimų, analizės. Jis yra „dėdė geras patarėjas“, kuris yra kupinas sprendimų, nes perskaitė daugybę knygų, išklausė šio pasaulio didžiųjų (ir mažųjų) paskaitų, dalyvavo terapijoje….
Šakalą lengva atpažinti, nes jis vartoja etiketes (esi vaikas, todėl neturi ką pasakyti), stereotipus (moterys nėra geros vadovės, nes vadovaujasi emocijomis), apibendrinimus (jūs, vyrai, esate tokie). Jis grasina bausmėmis (jei iš kontrolinio gausi penketą, visą savaitgalį neišeisi iš namų) arba gundo apdovanojimais (jei suvalgysi pietus, gausi saldainių). Šakalas tikisi, kad kiti vykdys jo reikalavimus. Kiti yra tam, kad patenkintų jo poreikius. Jei taip neatsitinka, šakalas kanda, kandžiojasi, draskosi… ir mes jau esame konflikto epicentre.
Šakalo kalba lyginama su karalių, kurie sprendžia gyvybės ir mirties klausimus, kalba. Šis palyginimas man vis dar gyvas. Gyvenime sutikau daug žmonių, kurie norėjo dominuoti, valdyti, nurodinėti. Tu privalai…, tu turi…, tu turėtum…, tai tavo pareiga… – tai šakalo giesmė. Ak, kiek kartų ir aš ją niūniavau. Neužtenka visos mano pirštų, kad suskaičiuočiau visus tuos kartus.
Rosenbergas pasirinko žirafą, nes ji yra žolėdis žinduolis, turintis didžiulę širdį ir žvelgiantis į pasaulį iš platesnės perspektyvos. Žirafa vartoja jausmų ir poreikių kalbą. Ji kalba vienaskaita ir apie save. Kalbėdama ji nusiteikusi išklausyti kitą ir būti jo išgirsta. Ji geba prieiti prie savo ir kitų poreikių, tiek patenkintų, tiek nepatenkintų. Žirafa aiškiai ir nuoširdžiai išreiškia save. Ji sako „ne“, kai galvoja „ne“ (argi mūsų vaikai nėra natūralios žirafos?). Ji pagarbiai ir empatiškai bendrauja su kitu. Žirafa gyvena tam, kad praturtintų savo ir kitų gyvenimą. Kad duotų iš širdies ir imtų iš širdies.
Kam reikalingas šis įvadas? Empatiškame bendravime sakoma, kad konfliktų sprendimas panašus į žirafos šokį su šakalu. Šie gyvūnai atitinkamai simbolizuoja empatiją ir empatijos stoką. Šis šokis gali būti daugiau ar mažiau grakštus, trumpas, ilgas, sklandus arba trūkčiojantis. Galiausiai svarbu, kad rezultatas šokėjus tenkintų, kad jie rastų pusiausvyrą, kad išmoktų suprasti ir aiškiai perteikti savo poreikius.
Kadangi žirafa yra ta, kuri įsijaučia, atrodytų, kad visa atsakomybės našta krenta ant jos pečių. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Jos išvystytas savęs suvokimas ir turimi įgūdžiai (bendravimas keturiais žingsniais: stebėjimas, jausmas, poreikis, prašymas) natūraliai sukelia norą dalytis empatijos dovana su kitais. Galime įsivaizduoti, kad žirafa yra tarsi vertėjas. Ji išverčia diagnozių, kritikos ir palyginimų kupiną šakalo kalbą į už tokios kalbos slypinčius jausmus ir poreikius.
Vienas iš būdų pasiekti supratimą – pabandyti atspėti ir įvardyti nepatenkintus vertinančio asmens, vadinamojo šakalo, poreikius – nuo to dažniausiai ir turėtų prasidėti bandymas užmegzti dialogą. Kitas būdas – pasidalyti jausmais, kurie mums kyla reaguojant į pašnekovo žodžius ir elgesį, ir tada pateikti prašymą, kad būtų patenkintas mums svarbus poreikis.
Šokių kursuose mokytojas mums ne kartą akcentavo, kad už šokio kokybę labiausiai yra atsakingas partneris. Jis yra atsakingas už kompoziciją, suteikia jai formą, veda partnerę, prižiūri ją ir rūpinasi, kad nebūtų susidūrimų su kitomis šokančiomis poromis. Vedančiojo užduotis – būti pakankamai aiškiam ir tiksliam, kad jo ketinimai būtų suprasti.
Galime įsivaizduoti, kad mūsų šokyje žirafa yra vedantysis, t. y. jis suteikia pokalbiui formą. Praktiškai žirafa, žinodama šakalo kalbos netobulumą, giliai kvėpuoja, tampa kantri ir įjungia savo jutiklius – radarus – kad užfiksuotų konkrečius faktus, jausmus ir poreikius, slypinčius už nemalonių žodžių.
Už teiginio „Tu ir vėl visą dieną tinginiavai, net nenorėjai eiti į parduotuvę apsipirkti!“ žirafa išgirs žinutę „Esu nusiminęs ir nusivylęs, kad šaldytuvas tuščias, nes labai noriu valgyti! O po visos dienos darbo neturiu jėgų nueiti į parduotuvę!“. Kai ji taip supras priekaištų kupiną sakinį, jai bus lengviau būti supratingai ir nesileisti į smerkimą.
Užuot atmušus kamuoliuką: „Man atrodo, kad tu isterikuoji! Tu visada turi nuoskaudų!“, žirafa paklaus: „Ar esi alkanas ir jautiesi piktas? Tikriausiai irgi pavargęs?“ Jis įvardija jausmus, taip parodydamas, kad supranta, išklauso ir padeda šakalui pastebėti jo nepatenkintus poreikius. Tada kitas žmogus – mūsų šakalas – gali atsakyti: „Taip, aš įsiutęs! Aš esu alkanas! Tikėjausi, kad, kadangi po pietų būsi namuose, apsipirksi ir gal net ką nors pagaminsi“.
Nustebusi žirafa gali tai suprasti: „Aš nustebau dėl to, ką tu sakai, nes nežinojau, kad tu tikėjaisi, jog aš tai padarysiu. Jei būtum man apie tai pasakęs arba parašęs, pirkiniai būtų buvę padaryti. Prašau, pasakyk man tokius dalykus, kad man nereikėtų spėlioti, gerai?“
Pokalbis gali greitai baigtis, bet gali ir tęstis, nes susierzinęs, alkanas šakalas ir toliau savaip atmuš kamuolį, sakydamas, kad tokie dalykai yra akivaizdūs ir jis ne kartą taip yra sakęs praeityje arba kad pašnekovas yra neišmanėlis – kas būtų dar vienas vertinimas/kritika. Tačiau garantuoju, kad nuosekliai bendraujant konkrečiai: pastebėjimas – jausmas – poreikis – prašymas, galiausiai ir šakalas nusiramins (o tai nebūtinai reiškia, kad per 5 minutes ar net iš pirmo karto). Žirafa ir šakalas visgi, galiausiai, gali susikalbėti.
Vos tik pataikysime į vinį ir įvardysime pašnekovo nepatenkintą poreikį ir emociją, įtampa dings, pyktis nuslūgs, nes jis matys mūsų supratimą ir tai, kad į jį atsižvelgiama. Nebereikia aiškintis, varžytis, kas teisus, lyginti su kitais neatsakingais žmonėmis („juk tu toks kaip X, kuris irgi niekada nieko nesupranta“). Žirafų kalba padeda būti arti savęs, būti dėmesingai ir atidesniai savo jausmams ir poreikiams. Ji skatina empatišką bendravimą, nes nukreipia dėmesį į tai, kas pašnekovuose gyva ir tikra, į jų emocijas ir už jų slypinčius poreikius.
Tiesiog atrasti ir įvardyti savo autentišką „aš“, nevertinant, visiškai priimant: „Matau tavo pyktį, nusivylimą, tu turi teisę į tai, suprantu, kad tau galėjo būti sunku“, įvyksta kažkas stebuklingo, užsimezga ryšys. Atkuriamas ryšys tarp iki tol nesutariančių asmenų, žirafa ir šakalas užmezga ryšį. Turint empatišką požiūrį, lengviau rasti situacijos sprendimą, nes esame susitelkę į čia ir dabar, todėl, kad atsižvelgiame į abiejų pusių perspektyvas. Tereikia, kad vienas žmogus sugebėtų nukreipti sąmonės šviesą į jausmus ir poreikius, tada jis parodys kitam konflikto esmę, dėl ko iš tikrųjų kilo konfliktas, ir neliks abipusio smerkimo bei kaltinimų.
Kiekvienas iš mūsų turi savyje žirafą ir šakalą. Daug kas priklauso nuo situacijos, kurioje esame, mūsų emocinės ir fizinės būklės bei aplinkos. Vieni dirgikliai skatina mus būti dėmesingais, atvirais, empatiškais, kiti stumia mus į senus būdus šūkauti, diagnozuoti, patarti, pamokyti. Svarbiausia, kad žinotume, kaip atkurti nutrūkusį supratimą.
Gyvenimas yra šokis. Nori žmogus to ar nenori, kiekvienas nuolat nusileidžia ant šokių aikštelės. Mums pasiseka, kai mūsų partneris yra aiškus, supratingas, švelnus, empatiškas. Tačiau yra būdas, kaip kaskart patirti tą patį šokio malonumą. Kuo daugiau turėsime savistabos ir žinių bei įgūdžių, reikalingų būti empatišku partneriu, tuo dažniau mums pavyks viską padaryti teisingai. Galime rinktis: arba vengiame šokių aikštelės, o tai reiškia pasitraukimą iš santykių, arba šokame nežinodami taisyklių, o tai gali mus varginti, arba į šokį žiūrime visiškai suvokdami jį kaip į užduotį. Mokomės pas šokio mokytojus, kad galiausiai leistume sau pasinerti į muziką ir mėgautis ja, nesvarbu, su kuo atsidurtume poroje. To jums linkiu iš visos širdies!
