Erdvė kartu augti meilėje ir bendrystėje
Keturi empatiško bendravimo žingsniai – tai priemonė, padedanti sąmoningai išreikšti žodžiais tai, ką norime išsakyti, ir taip padidinti galimybę užmegzti ryšį ir pasiekti tarpusavio supratimą. Jie nušviečia keturis kalbos elementus, kurie gali arba palaikyti ir auginti mūsų santykius, arba, kaip tik priešingai – tapti potencialaus konflikto pagrindu.
Šie keturi žingsniai yra sekantys:
Šiame žingsnyje atkreipiame dėmesį į faktus ir pastebėjimus. Atkreipiame dėmesį į tai, ką užfiksuotų fotoaparatas ir dėl ko visi gali pritarti. Pavyzdžiui:
„Trečią kartą šią savaitę į mūsų susitikimą atėjai 15 minučių vėliau, nei buvome susitarę“.
Nepamirškite, kad pastebėjimų priešingybė yra interpretacijos ir vertinimai, dėl kurių kitas asmuo mūsų kalboje išgirsta kaltinimus ir kritiką, pavyzdžiui:
„Tu visada vėluoji, tavimi negalima pasikliauti!“.
Jausmai – tai emocijos, atskirtos nuo minčių. Pvz., „Man liūdna“.
Empatiško bendravimo kalboje žodžiai, kuriais išreiškiami jausmai, atskiriami nuo žodžių ir sakinių, kuriuose pateikiama kito žmogaus elgesio interpretacija ir mūsų minčių aprašymas. Pavyzdžiui:
„Jaučiu, kad jūs į mane nežiūrite rimtai“
arba
„Jaučiuosi negerbiamas“.
Šiame žingsnyje atkreipiame dėmesį į poreikius, slypinčius už mūsų jausmų. Išreiškiu, kas man svarbu šią akimirką. Tęsiant pavyzdį apie vėluojantį kolegą:
„Man svarbu, kad būčiau garbinga ir laikyčiausi duoto žodžio“.
Poreikius verta atskirti nuo strategijų, kurias pasirenkame poreikiui patenkinti. Poreikis nėra, pavyzdžiui, ateiti pas kolegę laiku arba įspėti ją, kad ji vėluos. Tai yra veiksmai, kurie gali patenkinti mūsų poreikį, ir jų galime paprašyti kitame, ketvirtajame, žingsnyje.
Kad prašymas būtų prašymas, naudinga jį aiškiai ir konkrečiai išreikšti (ko, kur ir kada) ir numanyti atsisakymo galimybę.
Jei kažko kieno nors prašote ir pradedate nervintis, kai tas asmuo prašymo neįvykdo, vadinasi, tai buvo reikalavimas. Mūsų pavyzdinėje situacijoje prašymas galėtų būti toks:
„Ar galime susitarti, kad kitą kartą praneštum man, jog ateisi vėliau?“.
Apibendrinant, visa žinutė situacijoje su vėluojančiu kolega galėtų skambėti taip:
„Aš taip ilgai tavęs čia laukiu. Tu visada vėluoji, tavimi negalima pasikliauti! Jaučiu, kad nežiūri į mane rimtai. Man reikia, kad kitą kartą ateitum laiku, gerai?“
Arba
„Jau trečią kartą šią savaitę į mūsų susitikimą ateini 15 minučių vėliau, nei buvome susitarę. Man liūdna, nes man svarbi pagarba ir žodžio laikymasis. Ar galime susitarti, kad kitą kartą informuosi mane, jog ateisi vėliau?“
Kurį teiginį norėtumėte išgirsti iš kolegos? Ar pastebite skirtumą?
Linkime gražaus praktikavimosi, bendraujant širdies kalba.
