Erdvė kartu augti meilėje ir bendrystėje
Ką Jūs darote su pykčiu? Ryju ryju, o paskui rėkiu.
-Ar būtina visada pradėti nuo rėkimo? Juk gražiai galima.
Ir koks dažniausias atsakas į tai? Bum bum bum bum bum pfffff
Taip, gražiuoju galima, bet ne tada, kai pyktis jau gerklėj nebetelpa. Nebenurysi jo daugiau niekaip ir nei per kur. Tai tep ir gaunasi, kap gaunasi.
Ar rėkimas adekvati reakcija? Dažnais atvejais, visiškai ne. Neišplauta keptuvė Žemės susinaikinimo nesukėlė.
O tai ką daryti tada? Nei nurysi, nei išspjausi. Tai vat, matyt, nei to, nei ano ir nereikia daryti.
Gal pradžiai reikia pamilti save? Ir vėl banali frazė. Mylėk mylėk, kiek šokoladų bevalgau, kiek masažų begaunu, kiek gražiai besipuošiu, kiek beskaitau įdomių knygų, kaip ryju taip ryju, kaip rėkiu, taip rėkiu.
Tik..savęs irgi nelabai myliu. Nepastebiu kaip jaučiuosi dienos eigoje, kaip svyruoja mano energija, nepastebiu ko išsigąstu, kaip jaučiuosi aš, kaip kūnas, nepastebiu, ko šią akimirką noriu, nepastebiu, ar veikiu iš jausmo, ar pyškinu kaip iš automato, nepastebiu, ko noriu ir ko nenoriu, nepastebiu kaip kitų apie tai neinformuoju, nepastebiu, kad jei dabar nepasakysiu “ne”, as visiškai palūšiu. Pastebiu, tik kai jau atrieda atidunda…cunamis, viesulas, ugnikalnio išsiveržimas, kometa. Ir jau šaukštai po pietų.
Labai gaila, kad vėliau save dėl šių pasekmių nusiplaku ir nusibaudžiu. Lyg dar būtų negana. Ir labai nuoširdžiai pasiryžtu daugiau taip nebedaryti. Iki kito karto… Kiek kartų dar jausiuosi nevykėlė, kol galų gale suvoksiu, jog priežastis kitur?
