Erdvė kartu augti meilėje ir bendrystėje
Jei ne Maršalas Rosenbergas, nebūtų buvę nesmurtinio bendravimo (NVC), arba kitaip dar – empatiško bendravimo – bent jau tokio, kokį jį žinome, na, ir ne tokiu pavadinimu.
Būtent empatiško bendravimo dėka žmonės visame pasaulyje mokosi prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir poreikius, stengiasi juos išreikšti ir patenkinti, o taip pat – mokosi atkreipti dėmesį į kitų žmonių vidinį pasaulį. Maršalas Rosenbergas buvo nepaprastas žmogus, o jo empatiško bendravimo idėja jau daugelį metų randa šalininkų ir pasekėjų visame pasaulyje. Jo dėka susikūrė bendruomenė žmonių, kuriems rūpi artimi, nuoširdūs santykiai ir vienas kito supratimas.
Empatija – tai nėra intelektualus supratimas – kai suprantame, ką mums sako kitas žmogus. Empatija yra kažkas gilesnio. Ją galime vadinti širdies supratimu, kai kitame žmoguje įžvelgiame grožį.
Taigi, kas buvo Maršalas Rosenbergas?
Rosenbergas buvo mokytojas iš pašaukimo, taikos aktyvistas ir charizmatiškas vizionierius, pasižymėjęs puikiu humoro jausmu. Jis dirbo įvairiomis sąlygomis 60 pasaulio šalių – kaip tarpininkas ginkluotų konfliktų zonose, kaip instruktorius visų tipų ir lygių švietimo įstaigose, kaip tėvų mokytojas. Jis taip pat dirbo verslo ir sveikatos priežiūros srityse.
Jis įgijo klinikinės psichologijos daktaro laipsnį ir mokėsi pas Karlą Rodžersą, vieną pagrindinių humanistinės psichologijos atstovų. Maršalas tikėjo, kad socialiniai pokyčiai yra įmanomi, kad pasaulis gali judėti taikos, bendradarbiavimo, tarpusavio pagarbos ir supratimo link.
Empatiškas bendravimas padeda mums suprasti, kad ne kiti žmonės ar jų veiksmai sukelia mumyse jausmus, o tai, kaip mes interpretuojame bei suvokiame kito žmogaus jausmus bei elgesį.
Empatiško bendravimo (NVC), dar vadinamo širdies kalba, tikslas – skatinti dialogą tarp žmonių ir kurti visuomenę, pagrįstą empatija ir įsiklausymu į kiekvieno žmogaus poreikius. Širdies kalba padeda sąmoningai išreikšti žodžiais tai, ką norime perteikti, ir taip padidinti galimybę užmegzti ryšį su kitu žmogumi, kas padėtų mums pasiekti tarpusavio supratimą.
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame empatiškas bendravimas yra žinomas kiekvienam. Kai gimstate, jus supa meilė, artumas ir supratimas. Suaugusieji pasirūpino, kad išmoktumėte aiškiai reikšti savo jausmus ir poreikius, atsižvelgti į jūsų prašymus ir kartu pasidalyti, kaip jūsų elgesys juos įtakoja. Mokytojai mokykloje padeda ugdyti jūsų pomėgius ir talentus, moko kurti pilnaverčius santykius ir spręsti kylančius konfliktus bei nesusipratimus. Politikams rūpi visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų ar socialinės padėties. Išnaikintas badas ir skurdas, o aplinkos apsauga ir darnaus vystymosi užtikrinimas yra kiekvienos šalies žemėje prioritetas.
O dabar grįžkime į čia ir dabar ir pagalvokime, kaip atrodo mūsų pasaulis, santykiai su artimaisiais, darbovietėje ir mūsų požiūris į praeivius gatvėje?
Kiekvienas yra atsakingas už savo jausmus ir veiksmus bei savo poreikių patenkinimą (aš – už savo, tu – už savo…).
Kai sužinojau apie empatišką bendravimą, didžiausias mano atradimas buvo tas, kad kiekvienas yra atsakingas už savo jausmus ir poreikius, kad tik nuo manęs priklauso, koks bus mano gyvenimas. Iš pradžių manyje kilo pasipriešinimas: „Bet kaipgi taip? Juk daugelio dalykų aš negaliu kontroliuoti. Tiek daug dalykų privalau daryti, nors ir nenoriu!”.
Aš veikiu, nes „noriu”, o ne todėl, kad „privalau”.
Tiesa, ne viskas priklauso nuo manęs, bet mano pasirinkimai – priklauso. Kiekvieną dieną sprendžiu, kuria kryptimi noriu eiti, kaip interpretuoti tai, kas man nutinka, ir ką su tuo daryti. Net kai „privalau” keltis ryte, iš tikrųjų neprivalau, o tiesiog RENKUOSI, nes noriu per tai kažką realizuoti, įgyvendinti, nuveikti. Kitaip tariant, kažkas kita yra svarbiau už rytinį miegą.
Žmonės veikia siekdami patenkinti savo poreikius.
Kitas atradimas buvo tas, kad žmonės veikia siekdami patenkinti savo poreikius. Net, atrodytų, pats neracionaliausias kito žmogaus elgesys kylo tik dėl to, kad tokiu būdu jis siekia patenkinti kažkokį poreikį.
Paskambinu kam nors, nes man reikia bendrystės. Dirbu, nes turiu kūrybiškumo, bendradarbiavimo ir finansinio saugumo poreikį. Su kuo nors ginčijuosi, nes man reikia supratimo. Einu pasivaikščioti, nes man reikia atsipalaiduoti, pailsėti gamtoje, rasti įkvėpimą ar… Teisingai, kiekvieną kartą šis poreikis gali būti skirtingas, nors strategija (eiti pasivaikščioti) ta pati. Nors visų žmonių poreikiai yra universalūs (nepriklausomai nuo amžiaus, kultūros ar lyties), strategijos skiriasi.
Visi turime tuos pačius poreikius, tačiau pasirenkame skirtingas strategijas jiems įgyvendinti.
Kaip viena strategija gali patenkinti daugybę skirtingų poreikių, taip ir vienas poreikis gali būti patenkintas įvairiais būdais. Jei turiu poreikį atsipalaiduoti, kartais einu pasivaikščioti, o kartais susitinku su draugėmis. Kitas žmogus tuo metu skaitytų knygą, eitų į sporto salę ar kiną. Taip yra todėl, kad visi turime tuos pačius poreikius, bet jiems patenkinti pasirenkame skirtingas strategijas.
Dar daugiau, manau, kad įmanoma patenkinti praktiškai visus poreikius, nes yra milijonai strategijų jiems realizuoti. Kartais pakanka pajudinti savyje kūrybinį mąstymą ir ieškoti naujų alternatyvų, o ne prisirišti prie vienos mėgstamos strategijos.
Žinoma, tai, kad tai įmanoma, nereiškia, kad tai įmanoma čia ir dabar, visada ir visur. Neįmanoma kiekvieną akimirką patenkinti visų savo poreikių, tačiau galite atkreipti dėmesį į tai, kas šiuo metu yra svarbiausia.
Kaip žinoti, kas dabar yra svarbiausia, nuo kurio poreikio pradėti? Čia jums gali patarti jūsų jausmai.
Jausmai jums sako, ko jums labiausiai norisi.
Sakoma, kad jausmai yra poreikių vaikai, o su vaikais kaip su vaikais – geriau kuriam laikui atidėti tai, ką darote, ir įsiklausyti, ko jie iš jūsų nori, kitaip vaikai – jausmai neduos jums ramybės ir dar garsiau prašys dėmesio.
Kai išreiškiame savo poreikius, yra didesnė tikimybė, kad sulauksime jų patenkinimo.
Gerai, taigi įsigilinote į savo jausmus, žinote, ko jums reikia, ir pasidalinote tuo su mylimu žmogumi. Suformuluojate prašymą ir laukiate, kol ji jį išpildys. Kartais jis tai mielai padaro (ko tikriausiai nebūtų buvę, jei nebūtumėte nieko prašiusi), o kartais šis žmogus visai nesiryžta, nes koks nors kitas poreikis šiuo metu jam yra aktualesnis. Ką daryti tokioje situacijoje?
Kiekvieno žmogaus poreikiai yra vienodai svarbūs ir į juos galima bent jau atsižvelgti.
Prielaida, kad visų poreikiai yra vienodai svarbūs ir į juos svarbu atsižvelgti, nereiškia, kad jie bus iš karto patenkinti. Pats faktas, kad pasidalinote tuo, kas konkrečioje situacijoje jumyse gyva, ir įsiklausėte į tai, kas svarbu kitam asmeniui – pagilina jūsų santykius. Tai padidina tikimybę, kad rasite abi puses tenkinantį sprendimą ir geriau suprasite vienas kitą.
Konfliktai atsiranda dėl įsitikinimo, kad yra tik vienas būdas patenkinti poreikį.
Empatiškas bendravimas aiškiai nurodo galimą konflikto šaltinį. Dažniausiai konfliktai kyla dėl įsitikinimo, kad yra tik vienas būdas patenkinti poreikį. Kai susitelkiame į veiksmų strategijas, o ne į tai, kas mums svarbu, sunku susitarti. Pavyzdžiui:
Aš noriu eiti į mišką, tu nori eiti į kiną, ir susidaro aklavietė. Kita vertus, kai prieiname prie to, kokį bendrą poreikį norime patenkinti savo veiksmais, gali būti trečias variantas, kuris džiugins abi puses. Jei pirmiau pateiktame pavyzdyje svarbiausias poreikis būtų artumas, laiko praleidimas kartu, galbūt sprendimas galėtų būti vakarienė kokiame nors gražiame restorane? Galimybių daug, leiskite save nustebinti jų gausa!
Prieš spręsdami konfliktą – sukurkite ryšį su kitu žmogumi.
Sprendžiant konfliktus verta prisiminti, kad pagrindinis elementas, padedantis pasiekti susitarimą, yra ryšio su kitu žmogumi užmezgimas. Sprendimų idėjų generavimas nepadės, jei nesuprasime, dėl ko kilo konfliktas, kas svarbu kiekvienai pusei ir ko ji siekia.
Ir taip prieiname prie empatiško ryšio. Tai ryšys tiek su kitais žmonėmis, tiek su savimi pačia. Kai nėra noro užmegzti kontakto su kitu žmogumi, jokie gražiai ir taisyklingai suformuluoti sakiniai nepadės užmegzti ryšio. O kai nesame užmezgę ryšio su savimi, labai sunku skirti dėmesio kitiems ir nuoširdžiai jais domėtis.
Kas padeda užmegzti ryšį? Įsiklausymas ir nuoširdumas. O taip pat ir sąžiningumas.
Ryšiai, grindžiami tik empatija, gali sukelti nusivylimą ir sąstingį. Tarp mūsų gražu ir malonu, bet kažko trūksta… Pagalvokite, kaip jaučiatės, kai per ilgai laikote kažką labai svarbaus jums savyje? Kai nesugebate apie tai atvirai kalbėti? Dažnai to žmogaus vengiama arba staiga kyla protrūkis, kuris gali neigiamai atsiliepti tarpusavio santykiams.
Sąžiningumas – tai ne tik tiesos sakymas, bet ir atviras požiūris į save ir kitus žmones. Jis grindžiamas pagarba, atvirumu bei galimybe išreikšti savo nuomonę.
Atkreipkite dėmesį, kad yra didelis skirtumas:
Empatiškame susitarime mums rūpi šis antrasis principas. Pavyzdžiui, vietoj „Tas filmas buvo siaubingai kvailas, be reikalo į jį ėjome!” galima sakyti „Esu nusivylusi, nes norėjau maloniai praleisti laiką, o paaiškėjo, kad šis filmas nepateisino mano lūkesčių„.
Ketinimų įsisąmoninimas:
Apie šiuos keturis empatiško bendravimo žingsnius ir kalbėsime kitame mūsų įraše. Iki gražaus 🙂
