Erdvė kartu augti meilėje ir bendrystėje
Nes ir jie vadovaujasi tokiomis pat taisyklėmis kaip žmonės – drauge geriau. Vienas medis – tai ne miškas. Vienas pats jis nelemia vietos klimato, nėra apsaugotas nei nuo vėjo, nei nuo audros. O jei krūvoj auga daug medžių, susidaro ekosistema, – kaitra ar šaltis sušvelnėja, sukaupiama vandens, palaikoma oro drėgmė. Tokioje aplinkoje medžiai yra saugūs, jie labai ilgai gyvuoja. Tai įmanoma, kad ir kiek atsieitų, tik išsaugant bendrystę. Augdami kas sau, ne visi medžiai sulaukia senatvės. Vėjai lajose kaskart palieka didelių properšų, tad lengviau įsisuka audra ir išverčia gerokai daugiau medžių. O vasarą saulės spinduliai prasiskverbia iki pat miško paklotės ir ją išdžiovina. Dėl to visiems tik blogiau.
Bendruomenei svarbus kiekvienas medis – jį stengiamasi išsaugoti kuo ilgiau. Todėl pagalba teikiama net ir ligotiems medžiams – maistinėmis medžiagomis jie aprūpinami tol, kol atkunta. Pasitaiko, kad paskui viskas apsisuka – pagalbą teikusiajam gal ir pačiam prireikia paramos.
Dažniausiai medis šakas skečia tol, kol pasiekia gretimo tokio pat aukščio medžio šakų viršūnėles. Toliau nebeauga – ten oro, tikriau sakant, šviesos, plotas užimtas. Tačiau šoninės šakos būna gan tvirtos, tad susidaro įspūdis, kad ten, viršuj, išties rungiamasi. Tikrų draugų pora nuo pat pradžių stengiasi kits kito link neišleisti pernelyg daug šakų. Nė vienas jų nenori
iš kito nieko atimti, todėl tanki laja skleidžiama išorės, taigi „ne draugų“, link. Tokios poros šaknys yra taip glaudžiai susipynusios, kad kartais abu medžiai miršta vienu metu.
